Pasaka apie „Milkės Karibus“

Dar tais laikais, kai laumės šokdavo rasose, o girios kalbėdavo su žmogumi, tarp žydro tvenkinio ir Obelijos ežero stovėjo jaukus poilsio namelis. Jame vasaromis apsistodavo žmonės – nuo smalsių vaikų iki senelių, vis dar prisimenančių senąsias liaudies pasakas. Namelį supo Metelių regioninio parko girių žaluma ir paslaptingas miško raistas, kurį visi vadino Milkės Karibais.

Apie tą vietą sklandė legenda – ne viena močiutė prie laužo šnabždėjo ją vaikams, o žvaigždėtas dangus lyg patvirtindavo jos tikrumą. Sakoma, kad Milkės Karibų raiste gyvena keisti padarai – ne žmonės, ne laumės, bet bebrai! Tačiau tai ne paprasti bebrai – jų akys blizga tarsi gintaro inkliuzai, jie kalba senąja gamtos kalba ir... siuva!

Naktimis, kai tvenkinio vanduo tyliai banguoja, o medžių viršūnės pasislėpusios rūke, bebrai siuva batus iš ajerų, kepures iš meldų, o kartais net marškinius iš mėlynių ir laukinių aviečių dažų. Jie moka susukti tokią giją, kad net audėja iš dzūkų kaimo stebėtųsi.

Dienomis – bebrai miega, susiraitę savo saloje pačiame raisto viduryje. Sala – tarsi gyva – keičia spalvas, dainuoja vėjo balsu, o kartais net paragina artimesnius svečius užsukti. Tačiau ne bet ką priima – tik draugiškus, nuoširdžius žmones, kurie myli gamtą ir tiki pasakomis.

Vieną vasarą tame poilsio namelyje apsistojo šeima: tėvai ir du vaikai – Ieva ir Vytautas. Jie buvo smalsūs ir mėgo tyrinėti miškus. Kartą, vaikščiodami palei žydrą tvenkinį, išgirdo tylų pliauškenimą – tai nebuvo žuvis, nebuvo ir antis. Paskui pasigirdo silpnas dainavimas – „Siuvu, siuvu, brolužėliui batus, iš ajerų ir rasos perlų“...

Vedini smalsumo, vaikai sekė garsą ir netruko atsidurti prie tankaus raisto. Staiga iš vandens pakilo tiltelis iš medžio šakų ir juos pasitiko mažas, kresnas bebras su skrybėle, kurioje švietė balta ramunė.

– Sveiki atvykę į Milkės Karibus! – sušuko jis. – Jūs širdyje dar vaikai, todėl matote tai, ko kiti nepastebi.

Taip prasidėjo jų draugystė su bebrų tauta, kuri mokė vaikus siūti ir megzti iš žolių bei uogų, kurti pasakas iš lapų šlamėjimo ir klausytis, ką kužda vėjas. Vaikai padėjo bebrams siūti kepures vasaros šventei – kiekviena kepurė turėjo savo paslaptį, o kai ją užsidėdavai, galėdavai suprasti paukščių kalbą.

Kai atėjo ruduo ir šeima ruošėsi išvažiuoti, bebrai padovanojo vaikams porą mažų batukų iš meldų, sakydami:

– Šie batukai neš jus ten, kur reikia, kai širdis pamirš klausytis.

Praėjo daug metų. Vaikai - Ieva ir Vytautas užaugo. Bet iki šiol, kai sugrįžta į Metelių regioninį parką, visada nueina prie to paties raisto. Kartais – tik kartais jie išgirsta tylų pliauškenimą... o batukai – jie vis dar saugomi šeimos palėpėje, lyg širdies prisiminimų tiltelis į sesės ir brolio vaikystę.

Moralas: Kartais stebuklai gyvena visai šalia – tik reikia sustoti, įsiklausyti... ir tikėti. Nes Milkės Karibų bebrai vis dar ten – jie siuva, dainuoja ir laukia tų, kurie nuoširdžiai tiki pasakomis.

Patirkite „Milkės Karibų“ pasaką ir Jūs!